Anubı - Iš Tuštumos I Akmens Tyla

Ugnis, tai mano akys
Šešelis, tai mano kunas.
Tuštuma, tai mano sostas,
Vieta kur nera jausmu.
Pasilikes tik pergales mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dumai styro aplink,
Jie styro iš mano paties,
Saves nejauciu, pati sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip zeme virsta zvaigzde,
Aš tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats aš sukuriau save.
Kadaise buvau aš zmogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar aš ramus
Akmuo apsigaubes tyla.