Anubı - Tarp Akmens Ir Veidrodzio

Uzmerktu pilnaties akiu ašaros sukure veidrodi prietemos lopšyje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinej šviesoj, sudrumscia, sujudina mane.
Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia vercia zvelgti i save: o jus manet, kad tai veidrodis atspindintis išore.
Jame netelpa ka aš prisimenu ir neprisimenu, ka svajojau ir masciau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanu akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli buties šešelis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprepiamame akmenyje.
Gerai jei jis atspindes bent mano ir akmens vienove.